Žiniasklaida ir TAU

Paežerių ledo ir skulptūrų  ir šviesų festivalis ,,Pasaka‘‘ žavėjo alytiškius.

 

Alytaus trečiojo amžiaus universitetas, Alytus TAU nariai, vasariui prasidėjus, pasigesdami žiemos Dzūkijoje nutarė jos paieškoti Suvalkijoje. Didžiulė  trečiojo amžiaus universiteto bendruomenė išsileido į Vilkaviškį Paežerių  ledo skulptūrų ir šviesų festivalį „Pasaka,,.

Kad sniegas jau paliko ir suvalkiečius, keliauninkai įsitikino tik įvažiavę į išgražėjusią Marijampolę. Gera nuotaika sakė, vykstame į ledo karalystę.

Tik įžengus į Paežerių dvaro teritoriją, iškalbinga reklama pasakojo, kad  šis festivalis tapo tarptautiniu ir sukvietė daug ledo meistrų iš užsienio. Organizatorių buvo žadamas įspūdingas renginys. Fantastiškas  ledo skulptūras 3 paras kūrė meistrai iš 26 pasaulio šalių.  Festivalio metu panaudota net 40 tonų ledo. „Tokį skaidrų ledą visus metus gamina patys meistrai“ . Visą šį ledo kiekį festivalio metu panaudota  skulptūroms gaminti.

Alytiškiai pasiskirstė po didžiulė Paežerių dvaro teritoriją. Viena dalis ėjo į 1795-1799 m. statytus dvaro rūmus, kiti pasklido po parką, kuris tarp šimtamečių ąžuolų priglaudė ledo skulptūras. Aikčiojo nuo dydžių ir grožio.

Festivalio programą vainikavo  įspūdingas ugnies meistrų pasirodymas.

Pavargę, bet laimingi Alytaus trečiojo  amžiaus universiteto bendruomenės Alytus TAU nariai grįžo namo, pilni įspūdžių ir geros nuotaikos.

Iki sekančio susitikimo, taip atsisveikino bičiuliais tapę alytiškiai.

Alma

Sausio 13-oji-tautos laisvės diena

Drauge su Alytaus TAU literatų klubas „Tėkmė“ surengė Sausio 13-osios- laisvės gynėjų žūties paminėjimą. Su TAU literatų klubas drauge organizuoja renginius nebe pirmą kartą. Ir visuomet susirenka daug klausytojų.
Skaudūs, slegiantys prisiminimai iškilo iš atminties. Jie pažymėti 14-os žuvusių žmonių kraujo srovelėmis ant sniego. Tačiau ir viltingi, nes atiduota gyvybė už Lietuvos laisvę, kurios daugelį metų laukta.
Susirinkusius alytiškius į jau 28 metus švenčiamą datą pasveikino TAU vadovė Janė Ingelevičienė. Ji kvietė nusilenkti žuvusiems, saugoti, branginti laisvę.
Renginį vedanti Emilija Krušinienė kalbėjo : „Mūsų laisvės troškimas- ne stichinis prasiveržimas. Ilgus vergijos metus jis sruveno visais požeminiais upeliais, kol susiliejo į vieną versmę ir audringai prasiveržė sausio 13-ąją pačioje Lietuvos širdyje. Prie TV bokšto susirinkę Lietuvos žmonės ryžtingai pareiškė; „Žūsime, bet nevergausime“. Šios mintys yra buvusios politinės kalinės Izabelės Navarackienės, sudariusios knygelę „Aukos ir vilties diena“.
Ištraukų iš minėtos knygos, o taip pat savo eilių paskaitė poetas Albinas Rauličkis ir poetė Scholastika Kavaliauskienė, jos eilėraštyje Sausio 13-os vaizdai:
Buvo žodžių daug:
Išstovėti, atsilaikyti, nesitraukti…
Buvo dar žodžiai-
Mes nugalėsim, okupantai, lauk.
Buvo tikėjimo ugnis gyva
Ir buvo aiškiausias žodis LIETUVA.
Savo jausmus atvėrė ir buvusi politinė kalinė poetė Milda Zaveckienė:
Branginu laisvės dieną kiekvieną,
Rugių varpas gimtinės laukuos.
Ir tikiu, kad tauta šitoj žemėj
Dar daug tūkstančių metų gyvuos.

Tėvynės laisvės tema skaitė savo kūrybą Janina Buzūnaitė-Žukaitienė ir Palmyra Pracuvienė. Graudūs šįkart eilėraščiai, nes juose skausmingi rašančiųjų išgyvenimai, matyti kraupūs vaizdai, kuriuose tankai, važiuojantys ant žmonių, šūviai, šaukianti minia: „Laisvę Lietuvai, okupantai lauk“. Poetai nelieka nuošalyje nuo svarbių tėvynei momentų, jų išgyvenimai išsilieja eilėse.
Apie laisvės gynėjus, Tėvynės garbę „Tėkmės“ poetai yra sukūrę nemažai eilėraščių. Kai kurie iš jų yra naujame almanache „Tėkmė“, kurį trumpai apibūdino klubo pirmininkė Emilija Krušinienė. Viename jos eilėraštyje sakoma:

Ar surinkt kas gali ašaras išlietas,
Išmatuoti skausmą motinų širdžių?
Nėra mūs Tėvynėj niekur tokios vietos,
Kur neprisimintų kruvinų aukų.

Tas kraupias dienas prisiminė ir saugoti laisvę kvietė gydytojas Jonas Petreikis. To laiko nepamiršusi Ona Zauterienė geru žodžiu prisiminė vilniškius gyventojus, atnešusius šąlantiems žmonėms karštos arbatos, sumuštinių.
Tėvynės laisvei, Lietuvos kareivėliams, laukiančioms motinoms, mergelėms skyrė dainas Pagyvenusių žmonių asociacijos vyrų ansamblis „ Jovaras“, vadovas Antanas Ratkevičius. Skambėjo dainos : „Palinko liepa“, „Teka saulutė rytuose‘“, „Ar prisimeni“, „Balnokim, broliai, žirgus“ ir kitos. Dainuojantiems pritarė salė.
Tėvynė davė mums mielą ausiai ir širdžiai kalbą, davė gyvenimo kelią, tėvų namus, maldą, kuri paguostų ir apsaugotų nuo blogio pasaulyje. Tai kaip gi gali Tėvynės nemylėti ir neginti ? Norisi tikėti, kad niekada daugiau neteks matyti tankų, žūstančių jaunų vyrų ir verkiančių motinų. Tebus skaidrus dangus virš Tėvynės, tegyvens laimingi, besišypsantys žmonės. O jeigu kartais tektų ginti brangią šalį, esame tikri, kad nei vienas nesusvyruos ir gins taip, kaip gynė laisvę ir žuvo 14 sausio 13-os dienos didvyrių.

Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė

“ Artėja lapkritis-krintančių lapų metas, o su juo ir mūsų
artimųjų, iškeliavusių Amžinybėn pagerbimo laikas.Jau ir dabar
galvodami apie juos, prisimename jų paliktus pėdsakus mūsų gyvenime,
susimąstome apie žemiškos būties trapumą…
Šį rašinėlį skiriu ne tik savo mokslo draugės, bet ir kitų
artimųjų bei buvusių kolegų,kuriuos sutikau studijuodama
TAU , atminimui. Tai šviesios atminties Birutė Brazauskienė, Elvyra
Bielskienė, Verutė Remeikienė, Algirdas Mainelis, Nijolė Tunylienė,
ir kt.

NEIŠSIŲSTAS LAIŠKAS

,,Metai nepadidina draugų skaičiaus – jie juos nusineša įvairiais keliais – mažėja draugų ratas, bet nėra brangesnių už tuos, kurie pasilieka“, – tokius žodžius perskaičiau dar studijų laikais draugų padovanotoje knygoje, o gyvenimas patvirtino jų teisingumą.
Savo mintis šiandien skiriu lygiai prieš penkerius metus spalio 12d. išėjusios Amžinybėn savo mokslo draugės šviesiam atminimui.
Į vidurinę mokyklą, kurioje mokiausi, atvyko jaunas matematikos mokytojas, o su juo drauge ir sesuo. Greitai su ja susidraugavom, kartu baigėm mokyklą ir studijas ekonomikos fakultete. Net ir gyvenome kartu viename Tauro bendrabučio kambaryje. Nors draugė, ištekėjusi už bendramokslio, liko Vilniuje, tačiau ryšiai niekada nenutrūko – mus siejo kurso draugų susitikimai, prisiminimai, pasisėdėjimai jaukiose Vilniaus senamiesčio kavinėse, telefoniniai pokalbiai ir proginiai atvirukai. Kartais keliai mus suvesdavo ir Druskininkų sanatorijose. Žinojau, kad draugė grumiasi su sunkia liga, bet optimizmas, artimųjų meilė, finansinės galimybės jai padėjo atkovoti ne vienerius gyvenimo metus.
Vieną popietę draugė paskambino ir pasveikino mane su vardadieniu. Kalbėjome ilgai. Kaip ir visada, pasidžiaugėmė vaikais ir anūkais, prisiminėme linksmesnius studijų epizodus, bet jos balse jau jautėsi nuovargis ir liūdesys. Nuojauta sakė, kad tai lyg atsisveikinimo pokalbis, nes draugė prisiminė visus senus pažįstamus, prašė jiems padėkoti už jų gerus darbus… Man dėkojo už floristinius atvirukus iš Dzūkijos augalų, nes jie jai atrodė šiltesni už pramoninių blizgesį. Baigdama priminė , kad jai gražiausios gėlės neužmirštuolės… Lyg Maironio posme:
Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių
Iš margo gėlių sutvėrimo;
O vis tik , man rodos, gražiausias iš jų –
Jo vardas: gėlė atminimo!
,,Neužmirštuolė gėlė“
Sugalvojau ir aš pradžiuginti draugę atviruku, šiaip sau, be jokios progos.
Buvo ruduo. Lizdus jau buvo palikę gandrai, neliko vasaros garsų, auksu ir raudoniu jau puošėsi miškai. Bet akį dar džiugino blėstančių spalvų gėlynų mozaikos, šalna dar neatsėlino į darželius: žydėjo astros, rudens gėlės, sviro jurginų žiedai, šiluma dar spindėjo medetkų geltonis… Tik neužmirštuolės jau buvo seniai nužydėjusios… Neturėjau jų ir savo atsargose. Tiesiog niekada jų nerinkau. Tad ant balto atvirukų popieriaus nugulė draugės mėgstamiausios mėlynos spalvos rugiagėlių žiedai. Mintyse dėliojau žodžius, tik neskubėjau jų įrašyti. Vis atidėliojau. Taip ant mano rašomojo stalo ir liko neišsiųstas laiškas…
Už savaitės, spalio 12-ąją – Pasaulinę Artrito dieną, išvykau į kasmetinę konferenciją Vilniuje. Vakare nakvojau pas seserį Užupyje. Prisiminėm mano draugę, kurią sesuo pažinojo nuo studijų laikų, jos pasakytus tartum atsisveikinimo žodžius ir kvietimą ją aplankyti… Sesuo ragino jai paskambinti, bet ranka nekilo prie telefono, pažadėjau tą padaryti grįžusi į namus. Tada dar nežinojau, kad tą vakarą mano draugė jau ilsėjosi Laidojimo namuose Olandų gatvėje, vos per skersgatvį nuo sesers buto.
Antryt vos grįžusią į namus pasitiko vienos kurso draugės skambutis, pranešęs liūdną žinią. Kitą rytą vėl skubėjau į Vilnių palydėti draugės į paskutinę kelionę… Pakeliui prieš akis praslinko gražiausi jaunystės ir studijų metai, su džiaugsmais ir rūpesčiais, kukli šeštojo dešimtmečio studentų buitis, kurią atpirkdavo kelionės, kultūros renginiai, vakarai Aktų salėje …
Atsisveikinti su bendramoksle ir ją paminėti susirinko daug kurso draugų, o velionės dukra man priminė, kokie svarbūs jos mamai buvo mano floristiniai atvirukai.
Dabar kasmet, kiekvieną pavasarį, aš renku smulkius neužmirštuolių žiedus ir jais puošiu sveikinimus savo arimiausiems žmonėms, bijodama, kad nepavėluočiau pasakyti, kokie jie man svarbūs. O šiais metais smulkiažiedes neužmirštuoles ir atminimo žodžius skyriau savo šviesios atminties draugės Jubiliejiniam atvirukui ir išsiunčiau jos šeimai. Didžiausią liūdesio valandėlę aš kartais sulaukiu jų skambučio. Mus sieja bendri prisiminimai ir mano parašyti žodžiai.
Nepavėluokime gražių žodžių pasakyti laiku…

TAU klausytoja Lina Sviderskienė

ALYTAUS TAU ŽENGIA Į DEŠIMTUOSIUS MOKSLO METUS
Spalio 12 d. miesto teatre šventine popiete prasidėjo naujieji – 10-tieji Alytaus TAU mokslo metai. Šventėje dalyvavo garbūs svečiai, rėmėjai, mecenatai, senjorai ir tiesiog šiai veiklai prijaučiantys miestelėnai. Tiktai gaila, kad neatvyko kviestieji Seimo nariai ir jaunieji politikai. Netrukus buvo įvardyta ir priežastis – politikams rinkėjai dar nereikalingi, nes rinkimai dar negreit. Užpildytos visos salės erdvės bylojo, kad teatro mažoji salė jau nepajėgi sutalpinti vis labiau populiarėjančio universiteto klausytojų.
Nuo pat TAU veiklos pradžios ne tik himno žodžių, bet ir visų šventinių renginių scenarijų autorė ir jų vedėja Albinutė Sviderskienė. Iš pirmo žvilgsnio labai trapi moteris, atrodo, gimusi scenai – čia ji užmiršta visas senjorus lydinčias ligas bei rūpesčius ir daugiau kaip dvi valandas žiūrovus stebina savo talentu, jumoru, improvizacijomis ir sugebėjimu čia pat eiliuoti. Labai tiko ir scenos partneris – Medicinos fakulteto dekanas gydytojas Jonas Petreikis.
Turinti didelę pedagoginio ir darbo scenoje patirtį, mokytoja Albinutė, pasirinkusi scenoje Anzelmutės personažo įvaizdį, sukuria kaskart vis kitokį, nepasikartojantį scenarijų, kuriame vietos randa ir gražiai dera akademinė veikla, žmogaus sielą taurinantys ir nuotaiką keliantys epizodai. Šventinėje programoje svečių sveikinimus ir kalbas gražiai papildė eilės, muzika, dainų pynės, improvizuota mankšta ir kartų jungtis – senjorus sveikino ir pačių šilčiausių aplodismentų nusipelnė „Drevinuko“ mokyklos- darželio auklėtiniai, vadovaujami mokytojos Ievos Ivanauskienės. Mažieji artistai, gerai išmokę tekstus, drąsiai jautėsi scenoje, pašmaikštaudami, kad senelius gali pastatyti į kampą, jeigu jie nesimokys. Mums, sėdintiems salėje, buvo akivaizdu, kokias dideles vaikų gebėjimų lavinimo galimybes turi nuoširdžiai dirbantis mokytojas.
Savo įtemptoje darbotvarkėje atradęs laiko miesto meras Vytautas Grigaravičius, kaip ir kasmet pasidžiaugęs senjorų iniciatyvumu ir prasminga veikla, apdovanojo TAU vadovę Janę Ingelevičienę miesto savivaldybės medaliu, o senjorų bendruomenei padovanojo laikrodį, kad jie jaustų gyvenimo pulsą ir nevėluotų į paskaitas.
Kiekvienai senjorų šventei solidumo savo sveikinimo kalba suteikia pagrindinė mecenatė – Alytaus kolegijos direktorė, miesto Tarybos narė, intelektualioji docentė Danutė Remeikienė. Direktorė pasidžiaugė augančiomis TAU studentų gretomis, kurios kartu su kolegijos jaunimu jau artėja prie pusantro tūkstančio, vysto veiklą mažuose miesteliuose ir integruojasi į miesto inteligentijos būrį. Direktorė pristatė svečią iš JAV – dėstytoją Joseph Bulsį, kuris yra susigiminiavusiųjų Alytaus ir Ročesterio miestų komiteto Aukštojo mokslo darbo grupės narys. Svečias pažadėjo paskaityti paskaitą ir TAU studentams. Beje, savo pažadą dėstytojas iš JAV jau įvykdė.
SŠSPP kūrimo ir veiklos koordinavimo tarybos vadovė Algimanta Ščeglinskienė, sveikindama senjorus su naujais mokslo metais, džiaugėsi suaugusiųjų švietimo plėtra ir, kaip kasmet, pakvietė senjorus dalyvauti suaugusiųjų mokymosi savaitėje. Ne vienas dar gyvename prisiminimais apie pernykštę Alytuje vykusią savaitę apie mokslo spalvas.
Universiteto kineziterapeutė, energingoji Birutė Savickienė savo gyvensena įrodė judėjimo naudą sveikatai, todėl senjorai mielai pakluso raginimui pasimankštinti skambant Juozo Leškevičiaus iš Pivašiūnų atliekamai muzikai. Pivašiūnų vyrai publikai dovanojo ir daugiau kūrinių.
Akcentuotos ir šeimos vertybės. Kai į tribūną pakilo Jadvyga ir Vytautas Minkeliai, užauginę šešis vaikus, neliko abejingų ponios Jadvygos pasakojimui apie šeimos vertybes ir pulkelį jau suaugusių vaikų, kurie buvo ir yra didžiausias džiaugsmas visais gyvenimo atvejais. Jau vien tai, kad kalbant žmonai šalia stovėjo ir vyras rodė, kad jis patikima gyvenimo atrama.
Universiteto kelionių organizatorė Aldona Korlienė išsamiai papasakojo apie visų mėgstamą veikos kryptį – keliones po užsienio šalis ir savo kraštą. Priminė, kad organizuojama naujausia kelionė į Lietuvos šviesuolių –Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kt. tėviškes, skirta Lietuvos valstybingumo šimtmečio paminėjimui. Tikimės, kad tai bus tik šiai progai skirtos programos pradžia.
Sveikinimo žodį tarė ir nuolatinis keliautojų draugas, istorijos ir geografijos žinovas Romualdas Ambroževičius.
Šventę vainikavo Emilijos Krušinienės paskaitytos eilės bei ansamblių „Romansas“ (vadovė Danutė Bačinskienė), TAU „Cinkelis“ (vadovė muzikos fakulteto dekanė Genovaitė Švabienė) ir „Dzūkija“(vadovė Meilutė Miliauskienė) atliekamos dainos.
Klausytojai pamatė, kiek talentingų žmonių po savo stogu subūrė universitetas, kaip bendravimo dėka išlaisvėjo jų mintys, pasakytas žodis, elgesys scenoje. Įgyta patirtimi pasidžiaugė ir studentų vardu kalbėjusi senjorė Zita Bekešienė.
Šventė pasibaigė, studentai išskubėjo pasitikti naujų mokslo metų. O mes dėkojame šio renginio sielai- kūrėjai Albinutei Sviderskienei, jau devynerius metus skiriančiai savo laisvalaikio valandas ir patirties turtus bei suburiančiai visus mus.

TAU klausytoja LINA SVIDERSKENĖ